Ačiū tau, miela Žiemuže,
Už pasaką baltą, už pūgą, sniegynus,
Sidabro šerkšnu išdabintus medžius.
Už vakarą ilgą, kai sninga ir sninga,
Bet, sieloje šilta ir jaukiai ramu.
Tai, eiki jau, eik! Saulės mes išsiilgom,
Kasų jos auksinių - šiltų spindulių.
Tu eik, tik žinok - ir tavęs pasiilgsim,
Sugrįžtant Kalėdas atnešk dovanų!
Užgavėnės – iš senų laikų atėjusi, labai spalvinga ir nuotaikinga šventė. Jos tikslas– atsisveikinti su žiema ir kuo greičiau prišaukti, privilioti pavasarį.
Tai, šiandien į mūsų kiemą suvažiavo, sugužėjo ratuoti ir batuoti, maži ir dideli, aukšti ir žemi, stori ir ploni, visokio gymio ir plauko svečiai. Sulaukėm visokių persirengėlių ir svieto perėjūnų: ubagėlių, čigonėlių, pavargėlių, kaukėtų ir bekaukių, raišų ir nelabai, laumių, raganų raganaičių apdriskusių ir gražiai pasidabinusių. Ale, visi labai darniai šoko, trypė, kuo garsiausiai dainas traukė, kad žiema išsigąstų, iškeliautų ir be gruodžio pradžios nedrįstu net kojos į mūsų miestą įkelti.
Tradicijų puoselėtojai pasakoja, jog senovėje tikėta, kad tie, kurie per Užgavėnes valgys dvylika kartų, bus sotūs visus metus. Iš pat ryto šeimininkės kalnus blynų prikepdavo ir kitokių riebiausių valgių prigamindavo, stalus nuklodavo ir akylai dabodavo, kad visi sočiai prisivalgytų. Sakydavo – „užsigavėsi – bėdų neregėsi“. Tai ir mūsų gaspadinės ir gaspadoriai mielų svetelių laukdami netingėjo – triūsė, kas prie puodų, kas kamaroj, ir prikepė kalnus blynų, pagardų puodynes prisuko, kad tik svetelius tinkamai pamylėtu, ir kad tie mūsų vaišingumą ilgai atmintų, ir mūsų kiemą noriai lankytų visus ateinančius metus. Mes tikime, kad taip ir bus!
Sočiai prisivalgę, prisivaišinę ėjome Lašininio ir Kanapinio kovos stebėt. Šie personažai taip pat atkeliavę iš žilos senovės. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą ir apibudinams, kaip storulis, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Abu jie simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu. Arši kova tarp šių žmogystų vyko ir per šias Užgavėnes. Visi susirinkusieji, suprantama, palaikė Kanapinį. Nors ir ilgai šie ponuliai tarpusavyje stumdėsi, grūmėsi, bet galiausiai Kanapinis nugalėjo.
Jei jau nusprendėme laikytis Užgavėnių tradicijų, tai ir laikėmės iki galo. Dar vienas svarbus personažas, kurį šiandien turėjome įveikti – Gavėnas - piktoji žiemos dvasia gyvenanti jaujoje. Jo vardo kilmė siejama su Baltų ugnies dievybėmis. Ir nors, pagal tradicijų aiškintojus, Gavėnas mūsų kraštuose buvo skandinamas, arba mušamas, bet mes jį, pagal vakarų Lietuvos papročius – sudeginome. O sudegusios iškamšos pelenus, taip pat, kaip tikėdavo mūsų senoliai, ketiname išbarstyti po laukus, kad žemė būtų derlingesnė.
Už šventę „Šalta žiema šalin eina“ nuoširdžiausią ačiū tariame Biržų kultūros centro vaikų folkloro ansambliui „Dijūta“ (vad. Jūratė Garnelienė), Biržų kultūros centro folkloro ansambliui „Siaudela“ (vad. Jūratė Garnelienė), Biržų kultūros centro Vabalninko sk. folkloro ansambliui „Saulala“ (vad. Petras Matulis). Taip pat dėkojame gausiam būriui talkininkų, pagalbininkų: Jonui Dagiliui, Ainai ir Vitalijui Laumėms, UAB „Biržų duona“, Kilučių, Būginių bendruomenių žmonėms, „Artrito“ klubo moterims, Vydui Vareikai, Dariui Ruplėnui, Biržų miesto seniūnijai ir visiems mūsų bendruomenės žmonėms, ir ne tik, prisidėjusiems prie šventės organizavimo.
Pašokom, padainavom, prisivalgėm, prisijuokavom ir svarbiausia - žiemą iš Biržų išvijome! Sveikiname pavasarį!
