Naujienos

Minint Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos (1873 08 23 (09 03)–1896 03 08–1950 01 14) – Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, kanauninko, tautosakos rinkėjo, vertėjo, poeto, suomių epo „Kalevala“ į lietuvių kalbą vertėjo, Biržų krašto sutartinių puoselėtojo, 150-ąsias gimimo metines, buvo surengtas visas ciklas renginių. Dar birželio mėnesį Biržų kultūros centro folkloro ansamblis “Siaudela” dalyvavo koncertinėje išvykoje į Suomiją (Kuhmo miestą), kur vyko tarptautinis folkloro festivalis ir buvo aplankytas „Kalevaloje“ apdainuotas kraštas. Liepos 23 d. minėtas kolektyvas ir jo vadovė Jūratė Garnelienė visus, kam Brangus Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos atminimas, pakvietė į Mieleišių koplyčią (Mieleišių koplyčia buvo pastatyta Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos iniciatyva ir lėšomis, čia ilsisi ir šios iškilios asmenybės palaikai), kur dar kartą buvo prisimintas jo indėlis į mūsų krašto kultūrinį palikimą, nuskambėjo sutartinių ratas “Suminjojo geri svečė”. Na, o šiandien, rugsėjo 2 d., meno vadovė Jūratė Garnelienė, kartu su savo vadovaujamu folkloro kolektyvu “Siaudela”, pakvietė į trečiąją ir pagrindinę šio projekto dalį – Tarptautinį folkloro festivalį, skirtą Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 150-osioms gimimo metinėms „Linksmis sodžis ir spakainas, mes dainuosim be atmainos“. Šis renginys, tai išskirtinė festivalio organizatorių dovana biržiečiams ir miesto svečiams, o taip pat duoklė mūsų krašte aktyviai dirbusiam, kūrusiam, nusipelniusiam Biržų krašto ir visos Lietuvos kultūros puoselėtojui– Adolfui Sabaliauskui-Žaliai Rūtai.
Adolfas Sabaliauskas – tautotyrininkas, surinkęs ir užrašęs begalę lietuvių liaudies dainų bei sutartinių, parašęs visą eilę originalių darbų, bei parengęs penkias maldaknyges, literatūriniame pasaulyje labiausiai buvo žinomas slapyvardžiu Žalia Rūta, tačiau turėjo ir kitų slapyvardžių: K.A.S., A. Sab., Laumė, Kuršo Lietuvninkas, Kuršo Lietuvis, Radviliškietis, Radviliškėnas. Užrašinėti liaudies dainas jis pradėjo nuo 1893 m. ir šį darbą tęsė visą gyvenimą: užrašė 890 liaudies dainų, sutartinių, 635 melodijas bei 254 smulkiosios tautosakos kūrinius. Parašė veikalą „Lietuvių gaidų ir giesmių gaidos“ (1916). Su suomių prof. A. R. Niemi parengė rinkinį „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“ (1911). Iš suomių kalbos išvertė „Kalevalą“ (1922) bei A. R. Niemi „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimus“. A. Sabaliauskas rašė straipsnius religine tematika periodiniams leidiniams „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Lietuvos aidas“ „Vienybė“, „Tėvynės sargas“, „Nedėldienio skaitymai“, „Šaltinis“, „Karys“, „XX amžius“, „Sargyba“ ir kt. Žalios Rūtos slapyvardžiu išleido eilėraščius, dramos kūrinius: „Pančiai“, „Kada rožės žydžia“ (abu 1917), „Laumės“ (1920); leido maldaknyges ir giesmynus. Išleisti jo memuarai „Juodasis kryžius arba Palydėti pasmerktieji: karo kapeliono atsiminimai“ (Vilnius, 1992, 2006). Jo rankraščių archyvas saugomas nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.
Festivalis prasidėjo paskaita „Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta – sutartinių tradicijų puoselėtojas". Pranešėja prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė pažymėjo, kad kanauninkas, folkloristas Adolfas Sabaliauskas nuveikė didelį ir reikšmingą darbą renkant ir užrašant sutartines.
Po paskaitos buvo galima išgirsti keletą A. Sabaliausko darytų ir iki šiol išlikusių įrašytų. Juos pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos skyriaus archyvarė Rima Visackienė. Išgirdome keletą Suomijos literatūros draugijoje saugomų fonografo volelių įrašų kopijų ištraukų, kurie buvo padaryti Augusto Roberto Niemi 1911 metų ekspedicijos Nem. Radviliškyje metu. Didžiausia staigmena buvo tai, kad kai kuriuose iš jų, manoma, puikiai girdisi ir paties Adolfo Sabaliausko balsas.
Vėliau festivalio organizatoriai pakvietė paklausyti paskaitos „Kun. Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos nuopelnai lietuvių kultūrai". Pranešimą apie svarbiausius literatūrinius darbus, apžvelgdama kiekvieną iš jų, skaitė Lionė Lapinskienė, Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ atstovė.
Visos konferencijos metu Biržų kultūros centro pirmojo aukšto foje veikė tradicinių amatų kampelis. Jame savo rankdarbius pristatė keturi tautodailininkai. Vienas iš jų – Albertas Bartašius, kuris demonstravo savo rankomis sukurtus tradicinius liaudies muzikos instrumentus. Čia pat jo žmona Lina Bartašienė kvietė aplankyti stendą su vilnonėmis pirštinėmis – išmargintomis tradiciniais Pasvalio kraštui būdingais raštais. Savo dirbinius pristatė ir dvi biržiečiams puikiai žinomos auksarankės – Renata Ulinskienė ir Banga Joneliūkštienė.
Biržų krašto muziejus „Sėla“ mūsų konferenciją praturtino trumpam paskolinta parodos „Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos pargrįžimai“ dalimi, kurią muziejininkai taip pat parengė kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos jubiliejui. Joje buvo galima išvysti A. Sabaliausko giminės žmonių išsaugotą vertingą palikimą ir dovanas, perduotas saugoti Muziejui. Tai, Lino Ladigos, kunigo pusseserės Stefanijos Paliulytės-Ladigienės vaikaičio, padovanotą suomių epo „Kalevala“ vertimo rankraštį ir knygas su kanauninko dedikacijomis. Taip pat stende puikavosi įspūdingas nuotraukų albumas, kurį muziejui paskolino kanauninko sesers Elžbietos vaikaitė Regina Zibolienė.
Festivalis baigėsi tarptautiniu koncertu. Savo programas pristatė net keli kolektyvai iš Latvijos, tai – svečiai iš Ceraukštes – folkloro ansamblis „Laukam Pari“ (vad. Elīna Kūla-Braže); Vecumnieku folkloro ansamblis „Tirums“ (vad. Irita Vimba). Taip pat sulaukėme Folkloro ansamblio iš Ukrainos – „Korali“ (vad. Liudmila Zborovska; po keletą muzikinių kūrinių pristatė Biržų „Saulės" gimnazijos folkloro ansamblio „Saulala“ (vad, Nijolė Kaulinienė); Biržų kultūros centro Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna“ (vad. Aušra Butkauskienė); Biržų kultūros centro Vabalninko liaudiškos muzikos kapela „Saulala“ (vad. Petras Matulis); Biržų kultūros centro Folkloro ansambliai „Dijūta“ ir “Siaudela“ (vad. Jūratė Garnelienė).
Išskirtiniu, itin profesionaliu pasirodymu konferencijos dalyvius pamalonino viešnios iš sostinės – sutartinių giedotojų grupė „Trys keturiose“ (vad. Daiva Vyčinienė). Nors šį kartą ant scenos išvydome tik tris atlikėjas, tačiau ir mažesne sudėtimi, sutartinių giedojimo virtuozės puikiai perteikė jų grožį, unikalumą. Turėjome galimybę išgirsti į temas suskirstytą programą – apgiedoti tėvai, mylimieji, linai, bitės – tai yra tai, kas nuo seno lietuviams buvo svarbiausia, labiausiai rūpėjo.
Bene labiausiai dalyvių širdis džiugino vietos atlikėjai – Biržų „Saulės" gimnazijos folkloro ansamblio „Saulala“ (vad. Nijolė Kaulinienė) jaunieji kanklininkai. „Graži šventė, įdomūs pranešimai...ir neapsakomas džiaugsmas, kai matai tiek kankliuojančio jaunimo! Šaunuoliai biržiečiai ir projekto vadovė Jūratė Garnelienė“, – komentaru po konferencijos pasidalino Nida Lungienė, senųjų tradicijų puoselėtoja ir populiarintoja iš Rokiškio.
Biržų kultūros centro Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna“ (vad. Aušra Butkauskienė) pagerbdama kn. A.Sabaliausko-Žalios Rūtos atminimą, pristatė programos "Sutartinių negrajidavo su skripka,o tuncių neišgrajidavo su kunkliais“ (M.Paliulis) I dalį, pagal pusbrolių A.Sabaliausko ir St.Paliulio etnokultūrinio palikimo ištraukas.
Kas – jei ne mes? Kada – jei ne dabar? Į tokius ir panašius klausimus, kalbant apie lietuvio savasties, tautinio mentaliteto pažinimą, atsako po šios konferencijos internetinėje erdvėje pasirodęs etnomuzikologės Aušros Butkauskienės komentaras, –„Tik pačių mūsų tapatybės suvokimo dėka per 100 metų nuo kn. A.Sabaliausko pirmųjų paviešinimo pasauliui Biržų krašto sutartinių jos išliko mumyse vis dar autentišku pavidalu – "penkiastygio pentachordo" (A.S) pojučiu, aštraus sąskambio etalonu, prieštaraujančiu akademinės muzikos teorijoms. Lenkiu galvą prieš esamus šios tradicijos tęsėjus, instrumentų dirbėjus, tradicinio giedojimo ir instrumentinio atlikimo puoselėtojus, ugdančius sutartinėms ištikimą auditoriją.“ Lenkiame galvas ir mes prieš visus šios konferencijos dalyvius – organizatorius, lektorius, atlikėjus ir visus kitus, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie to, kad tarptautinis folkloro festivalis, skirtas Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 150-osioms gimimo metinėms „Linksmis sodžis ir spakainas, mes dainuosim be atmainos“ įvyktų. Jaudinantis ir jautrus yra momentas, kai, nors ir vos vos, bet gali prisiliesti prie protėvių dvasios. Šį kartą ją galėjome pajusti per šio iškilaus Biržų krašto žmogaus darbus – Adolfo Sabaliausko palikimą mums, ir tiems, kurie ateis po mūsų.
Projekto partneriai: Biržų r. savivaldybė, Biržų krašto muziejus “Sėla”.
Rėmėjai: Vaidutės Stankevičienės ūkis, Kristinos ir Jūrio Milišiūnų ūkis, UAB “Biržų duona” ir Biržų TVIC. Informaciniai rėmėjai: “Šiaurės rytai”, “Biržiečių žodis”. Nuoširdžiai dėkojame!

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kalendoriui atvertus pirmojo rudens mėnesio lapelį, pirmąjį jo savaitgalį, o kartu ir naująjį sezoną, kurį Biržų kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas "Verpetas" (vad. Danguolė Kalkienė) atidarė pasirodymu Pasvalio rajone, Raubonyse t.y. Raubonių vandens malūne įsikūrusioje vilnos karšykloje, kur vyko VIII tarptautinis amatų ir meno festivalis „Vilnonės dienos“. Jame kartu su jaunimo grupe iš Vaškų "Gers" mūsiškiams buvo suteikta garbė atidaryti renginį, duoti jam toną ir dovanoti daug gražių emocijų gausiai susirinkusiems žiūrovams.
Verpetiečiai ir patys iš šio renginio grįžo kupini kuo geriausių įspūdžių. Džiaugėsi žiūrovų šypsenomis, vis pro debesėlį žvilgčiojusia saulute, o labiausiai festivalio organizatoriais, kurių dėka kolektyvas galėjo sudalyvauti tokiame šauniame renginyje! Mūsų šokėjus sužavėjo šeimininkų svetingumas ir vaišingumas, kultūrinio paveldo patiekalai bei gėrimai, bei naujai atrasti ir maloniai nustebinę skoniai, medaus skanumynai. Didelį įspūdį mūsiškiams paliko ir galimybė pasidairyti po vilnos karšimo muziejų, amatų kiemelis su gausybe grožybių iš vilnos ir iškalbinga nuotraukų paroda.
Biržų kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas "Verpetas" ir jo vadovė nuoširdžiai dėkoja VIII Tarptautinio amatų ir meno festivalio organizatoriams už draugystę, įspūdžius ir gerą nuotaiką!

„Jaunimo vasara“ – kelintus metus iš eilės organizuojamas renginys – atsisveikinimo su vasara vakaras. Džiaugiamės, kad jaunimui ši mūsų idėja patiko ir įtiko, ir manome, kad tai pasiteisinęs ir išties sėkmingas mūsų projektas. Jaunimas visais laikais mėgo šokti ir nors susirinkusiųjų niekas neskaičiavo, tačiau matėme, kad pašokti po atviru dangumi atėjo tikrai daug jaunimo, ir jie, renginiui įsibėgėjus, sausakimšai užpildė šokiams skirtą erdvę.

Šįmet jaunimui kraują kaitino Vilita Vasiliauskienė, mažai jaunimui žinoma unikalaus balso, talentinga atlikėja. Vėliau keletą dainų atliko gerai mūsų krašto jaunimui pažįstamas duetas, vietinės žvaigždės, „Lost Together“. Valandos trukmės koncertinę programą pristatė vakaro vinis – grupė „2Kvėpavimas“. Renginys baigėsi vietinio didžėjaus Laimono Lėliuko dovanota diskoteka.

Stengiamės, kad kiekviena „Jaunimo vasara“ įsirėžtų į dalyvių atmintį, kaip itin maloniai nustebinęs, vienas romantiškiausių atsisveikinimo su vasara vakarų. Tikimės, kad mums pavyko.

Liepos 23-osios popietę Biržų kultūros centro folkloro puoselėtojai pakvietė į Mieleišių koplyčią, kur vyko renginys skirtas A. Sabaliausko – Žalios Rūtos 150-osioms gimimo metinėms. Renginys pavadinimu „Suminjoja geri svečė“, po neilgai trukusio sutartinių pristatymo, įgavo sutartinių rato formą. Rate dalyvavo Biržų folkloro ansamblio „Saulala“ kanklininkai Pijus Gurskas ir Simas Tatoris (vad. Nijolė Kaulinienė), BKC Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna“ (vad. Aušra Butkauskienė), BKC folkloro ansambliai „Dijūta“ ir „Siaudela“ (vad. Jūratė Garnelienė) ir kiti. Ratui vadovavo netikėta, bet visus susirinkusius labai nudžiuginusi viešnia iš Vilniaus – dr. Daiva Vyčinienė, etnomuzikologė, sutartinių grupės „Trys keturiose“ vadovė.

Adolfas Sabaliauskas, kanauninkas, tautosakininkas, vertėjas, poetas, suomių epo „Kalevala“ vertėjas į lietuvių kalbą, plačiausiai žinomas slapyvardžiu Žalia Rūta (kiti slapyvardžiai: K.A.S., A. Sab., Laumė, Kuršo Lietuvninkas, Kuršo Lietuvis, Radviliškietis, Radviliškėnas) gimė 1873 m. rugsėjo 3 d., (senuoju stiliumi rugpjūčio 23 d.) Krikščiuose, Biržų valsčiuje, mirė 1950 m. sausio 14 d. Kaune, palaidotas Mieleišių koplyčioje. Nuo 1893 m. pradėjo užrašinėti liaudies dainas ir šį darbą tęsė visą gyvenimą.

Mintimis apie Adolfą Sabaliauską – Žalią Rūtą pasidalino Rima Binkienė. Rima pristatė jo kūrybą, kalbėjo apie nuopelnus Biržų kraštui – asmeninėmis lėšomis pastatytą koplyčią Mieleišiuose, jo surinktus, užrašytus ir ateinančioms kartoms paliktus neįkainojamus dainų ir sutartinių rinkinius, kuriuos, beje, galima rasti Biržų krašto muziejuje „Sėla“, ir iš kurio mokosi ne tik Biržų krašto mėgėjų meno vadovai, pedagogai, bet ir folkloro puoselėtojai iš visos Lietuvos. Keletą žodžių susirinkusiems tarė ir dar viena netikėta šio renginio viešnia iš sostinės – dr. Austė Nakienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, kuri su bendradarbių ir bendraminčių komanda atvyko iš Pasvalio krašte vykdomos ekspedicijos.

Šio subtilaus ir prasmingo renginio sumanytoja, organizatorė ir vedėja Jūratė Garnelienė, BKC meno vadovė. Biržų krašto senosios muzikos puoselėtoja ne kartą yra sakiusi, kad daina gyva ne knygose, o tuomet, kai ji perduodama iš lūpų į lūpas. Šis renginys, puikiausias to pavyzdys – mainai įvyko, nes dainavo visi susirinkusieji – ir jauni, ir vyresni.

Nuoširdžiai, už pagalbą organizuojant renginį, dėkojame Anglininkų bendruomenei ir Redai Arnašienei.

Siekiant užtikrinti tradicijų perdavimo iš kartos į kartą tęstinumą, jau greit – rugsėjo 2 d., Biržuose vyks tarptautinis folkloro festivalis, kuris taip pat bus skirtas Adolfo Sabaliausko – Žalios Rūtos kūrybos ir palikimo pristatymui – jo 150 metinėms paminėti ir įprasminti. Lauksime visų besidominčių šia iškilia asmenybe, jo kultūriniu palikimu.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Biržų kultūros centro folkloro kolektyvai „Siaudela“ ir „Dijūta“ kartu su vadove Jūrate Garneliene (renginio vedėja), liepos 15 d. vakarą visus visus, didelius ir mažus, šiaurės Lietuvos gyventojus pakvietė į „Naktigonę“, į Drąseikių kaimo žirgyne vykusį renginį, kurio metu buvo galima pasigrožėti arklais, jų programa, paklausyti Centro kolektyvų koncerto. Renginio vedėja kažkam priminė, o kažkam pirmą kartą papasakojo apie tai, kas gi toji naktigonė, kada, kur ir kaip ji vykdavo.

Naktigonė – ne taip senai išnykusi lietuvių ūkininkavimo tvarka vasaros ir rudens laikotarpiu per naktį ganyti kaimo arklius ir galvijus. Naktigoniai arkliais sujodavo į vieną būrį ir likdavo su jais iki pat ryto. Nuo plėšrūnų ir ilgapirščių saugomi arkliai per naktį galėdavo ir sočiai prisiėsti, ir pailsėti. Naktinės ganiavos prasidėdavo ganykloms pradžiuvus, o kartais tik antroje vasaros pusėje, kada paaugdavo kumeliukai, ir baigdavosi rudenį. Naktigoniais buvo bernai, pusberniai, piemenys, rečiau pats šeimininkas. Kartais į naktigonę leisdavosi ir merginos. Iki šienapjūtės arklius ganydavo pamiškėse arčiau kaimo, sužėlus atolui – pievose. Po rugiapjūtės, kai nebebūdavo skubių kasdieninių darbų, į tolimesnes pamiškių ganyklas naktigoniai išjodavo kelioms savaitėms. Iki saulei patekant ganydavo pasikeisdami: vieni ilsėdavosi, kiti budėdavo. Kad turėtų kur pasislėpti nuo lietaus, pailsėti, naktigoniai pasistatydavo palapines ar pašiūres. Ganydami dažniausiai kažką dirbdavo: pjaudavo lazdas, plėšdavo karnas, tošis, droždavo grėbliakočius, botkočius, pindavo pintines, rišdavo šluotas. Kad neužmigtų jie prisigalvodavo visokių veiklų: pasakodavo pasakas, baisius atsitikimus, minė mįsles, pokštaudavo, žaidė žaidimus, kūrendavo laužus ir juose kepdavo bulves, dainuodavo. Jų dainos labai dažnai sklisdavo toli toli per nakties tamsa nuklotas pievas.

Džiaugiamės, kad neįprastoje erdvėje surengta „Naktigonė“ sulaukė nemažo susidomėjimo, ypač šeimų su vaikais. Organizatoriai paskaičiavo, kad renginyje dalyvavo apie pusantro šimto žirgų ir arklių mylėtojų. Mažiausieji dalyviai nuoširdžiai džiaugėsi galimybe paglostyti gyvą arklį, vyresnės mergaitės romiausiems pynė kasas, kai kas palepino kąsniu duonutės. Nemažiau už vaikus, vis rečiau buityje matomais gyvuliais, džiaugėsi ir jų tėveliai bei seneliai.

18 val. prasidėjusioje ir iki pat saulės laidos trukusioje „Naktigonėje“ koncertavo Germaniškio folkloro ansamblis "Vijoklis", N. Radviliškio senelių globos namų liaudiškos muzikos kapela "Santaka" (vad. Z.Beliakienė). Vabalninko folkloro ansamblis "Saulala" (vad. P. Matulis) savo programą pristatė kartu su Aloyzu Januliu, buvusiu Vabalninko kultūros namų režisieriumi ir meno vadovu. Neapsieita ir be Biržų kultūros centro folkloro ansamblių "Dijūta" ir "Siaudela" (vad. J. Garnelienė). Renginį paįvairino pasakotojos Lina Matuliauskienė ( Papilys), Palmyra Vengrienė ( Biržai). Kadangi renginys gerokai užtruko, tai išalkusius dalyvius pamaitino Šiekštininkų bendruomenė. Visus ištroškusius pagirdė, kvapniausios arbatos katilą užplikęs, Biržų regioninio parko vadovas Kęstutis Baronas. O renginio vinimi, turbūt, tapo Fryzų veislės žirgų pristatymas.
Atsisveikindami su Biržų žirgynu, visi dalyviai kartu, iš šieno nupynė bemaž natūralaus dydžio arklį. Nuo šiol jis puoš žirgyno teritoriją ir pirmas pasveikins atvykstančius.

„Naktigonę“ biržiečiams dovanojo Biržų kultūros centras ir Biržų Žirgynas.

Biržų kultūros centro folkloro ansamblis „Siaudela“ (vad. Jūratė Garnelienė) birželio 26- liepos ­1 dienomis dalyvavo tarptautiniame folkloro festivalyje Suomijoje, Kuhmo mieste. Galimybę pristatyti Lietuvos ir Biržų krašto muzikinį paveldą – sutartines, instrumentinę muziką, dainas ir šokius „Siaudelai“ suteikė tarptautinis "Dainuojamojo paveldo kelio" projektas“, kuriame dalyvauja Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos etninės kultūros puoselėtojai. Lietuvą projekte atstovauja Vilniaus ir Biržų miestai. Biržų kultūros centras yra vienas iš projekto partnerių.

Pirmoji pažintis su "Dainuojamojo paveldo kelio" projekto organizatoriais įvyko Biržuose, Biržų pilies tvirtovėje. Svečiai tuokart domėjosi ir pačiais Biržais, ir lankytinomis vietomis, ir mūsų kultūriniu paveldu. Antrasis projekto partnerių susitikimas įvyko Rygoje, ten buvo sudėliotos projekto gairės ir būsimo renginio programa. Trečiasis susitikimas įvyko jau Suomijoje, Kuhmo mieste, keletą dienų trukusiame tarptautiniame folkloro festivalyje.

Kuhmo mieste vykusiame folkloro festivalyje dalyvavo 24 kolektyvai. „Siaudela“ įvairiose erdvėse pasirodė net 7 kartus. Įspūdingiausias iš jų įvyko Kuhmo kultūros centre ir truko daugiau nei valandą. Be to, festivalio metu vyko seminaras, kuriame „Siaudela“ pristatė ne tik kultūrinį, muzikinį paveldą, bet ir Biržų krašto lankytinas vietas, architektūrinį paveldą, turistams patrauklius objektus. Siaudeliečiai džiaugiasi, kad buvo sutikti labai šiltai ir su dideliu susidomėjimu. Kolektyvo žmonės pasakojo, kad ir patiems ši išvyka dovanojo begalę neišdildomų įspūdžių. Ypač įdomų buvo pažinti samių, udmurtų genčių etnokultūra, stiprų įspūdį paliko vengrų tradiciniai liaudies šokiai, renginio organizatorių rūpestingumas, draugiškumas.

Džiugu, kad vienas iš projekto renginių vyks Biržuose. 2022 m. projektui parašką pateikęs Biržų kultūros centras gavo finansavimą tarptautiniam folkloro festivaliui, skirtam vertėjo, poeto, tautosakininko, kanauninko A. Sabaliausko – Žalios Rūtos 150-sioms gimimo metinėms paminėti „Linksmis sodžis ir spakainas, mes dainuosim be atmainos“. Pažymėtina, kad A. Sabaliauskas – Žalia Rūta turėjo gana artimas sąsajas su Suomija. Jis, bendradarbiaudamas su suomiu tautosakininku A. R. Niemiu parengė rinkinį „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“. A. Sabaliauskas – Žalia Rūta į lietuvių kalbą iš suomių kalbos išvertė suomių nacionalinį epą „Kalevalą“. Beje, net penkiasdešimtyje runų apdainuotoji Kalevala yra visai šalia Kuhmo miesto. Siaudeliečiai šios kelionės metu aplankė epe apdainuotą vietovę, sudalyvavo dvi valandas trukusioje programoje ir turėjo galimybę išklausyti keletą runų originalo kalba.

„Siaudelos“ kolektyvo žmonės dėkoja organizatoriams už nepamirštamas patirtis, žinias, užsimezgusias draugystes, bei tikisi, kad pažintis tęsis dar ilgai ir bus prasminga visiems šio projekto dalyviams.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienai Biržų kultūros centras skyrė du renginius, kurie nejučia įsiliejo vienas į kitą. Pirmiausia nuskambėjo dainuojamosios poezijos festivalis „Skambantis vakaras“, kuris šįmet dovanojo 3 valandų programą ir pritraukė rekordinį skaičių klausytojų, o 21 val. visi susirinkusieji kartu su atlikėjais sugiedojo Lietuvos himną.

Liepos 6-osios vakarą lauko scenoje pasirodymus surengė jaunosios biržietės Gustė Šeškaitė ir Danielė Černiauskaitė, patyrę dainuojamosios poezijos atlikėjai Vigilija Frankienė ir Leonidas Čiudaras, Laimutė ir Artūras Aukštuoliai, jų draugai iš Šiaulių – Gitana ir Giedrius Morkiai, Jūratės Garnelienė, Eduardas Juknevičius, nuo karo baisybių Lietuvoje prieglobstį radusi ukrainietė Liudmyla Ross ir Leonido Čiudaro vadovaujama Biržų kultūros centro dainuojamosios poezijos studija. Koncerto vinimi tapo grupės „Baltos varnos“ pasirodymas, o festivalį apvainikavo visų dalyvių kartu su Biržų kultūros centro moterų choru „Agluona“ (vad. Ieva Morkūnaitė) sugiedotas Lietuvos himnas.

Festivalis „Skambantis vakaras“ pirmą kartą nuskambėjo prieš 4 metus. Jo sumanytoja ir organizatorė nuo pirmojo festivalio yra renginių režisierė Gytė Rožėnienė. Jos idėja tuokart entuziastingai palaikė buvęs kolega, dainuojamosios poezijos atlikėjas Kąstytis Petryla. „Šiandien itin džiaugiamės, kad nepabūgome ir net nesuabejoję atsivėrėme naujai idėjai, kuri labai greit prigijo ir tapo vienu iš svarbiausių, svariausių ir laukiamiausių Biržų kultūros centro renginių“, – festivalio sėkme, atlikėjų ir klausytojų gausa džiaugėsi jo sumanytoja.

Nuoširdžiausią AČIŪ tariame visiems „Skambančio vakaro“ atlikėjams ir klausytojams! AČIŪ visiems kartu ir iš širdies traukusiems Tautišką giesmę!